junge hat probleme in der schule

23 Spa 3 būdai, kaip stresas gali pagelbėti mokiniams

Susiduriant su iššūkiais ir siekiant tobulėti, ypač besimokantiems mokykloje ar universitete, labai dažnai tenka susidurti su stresu. Atlikta daugybė mokslinių tyrimų, kuriais analizuojama, kaip neigiamai stresas veikia mūsų sveikatą, kognityvinius įgūdžius bei savikotrolę. Daug rečiau kalbama apie tai, kaip, vis dėlto, šios neigiamos pasekmės gali išnykti, kai žmonės pradeda į stresą žiūrėti kaip į pozityvų motyvacijos šaltinį. Galbūt vis dėlto stresas nėra mūsų priešas?

„Yra daugybė situacijų, kuriose susitaikymas su stresu ir jo priėmimas vietoj bandymo atsikratyti, padėjo mokiniams pasiekti geresnių rezultatų“- konferencijoje apie mokymąsi ir smegenų veiklą kalbėjo Kelly McGonigal, psichologė bei Stanfordo universiteto profesorė.

Profesorė teigia, jog stresas kai kuriuos mokinius gali priversti jaustis „paralyžuotais“ ir privesti prie tokio rezultato, jog jie iš viso nelaikys egzamino/neišdrįs kalbėti viešai ar panašiai. Šią reakciją McGonigal vadina „grėsmės atsaku“ į stresą. Tačiau, anot jos, jei mokytojai ir kiti suaugusieji mokiniams padėtų, skatintų pasitikėjimą savimi ir savo galimybėmis, moksleiviai ir studentai galėtų panaudoti „iššūkio atsaką“, kuris streso atveju motyvuoja pasirodyti dar geriau.

Žinoma, šis pozityvus požiūris neneigia, jog pastovus stresas daro neigiamą įtaką mūsų smegenims ir visam organizmui Profesorė pritaria, jog normalu stengtis išvengti situacijų, priverčiančių jaustis blogai. Nepaisant to, didesnis ar mažesnis stresas yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis, tad užuot besistengdami nuolat jo išvengti, turėtume išmokti, kaip tai paversti mums naudingu dalyku.

Profesorė McGonigal paaiškina, kaip vienas iš streso metu išsiskiriančių hormonų – oksitoksinas, skatina žmones imtis veiksmų ir tarpusavio artumo. Nors kūnas tuo pačiu metu išskiria adrenaliną bei kortizolį, kurie lemia nerimą, tačiau streso metu išsiskiriantis oksitoksinas padeda kovoti prieš neigiamus jausmus, kelia pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais.

McGonigal siūlo tris būdus, kurie gali padėti mokiniams (ar kiekvienam iš mūsų) pakeisti požiūrį į stresą ir įgyti atsparumą nerimui:

  1. Rūpinimasis kitais lemia atsparumą stresui.

Stengiantis pakeisti mokinių požiūrį į stresą reikėtų skatinti juos kuo labiau rūpintis vienas kitu. Kaip jau minėta, biologinė reakcija į stresą įtraukią polinkį siekti artumo su kitais žmonėmis, o artumo jausmas gali ženkliai sumažinti negatyvius streso požymius. Vankuverio universitete (University of British Columbia and Northwestern) buvo atliktas mokslinis tyrimas, kurio metu analizavus 106 dešimtokus buvo įrodyta, jog vaikai, kuriems tą dieną atsitiktinai teko pagelbėti kitiems, patyrė mažesnį žalingojo streso lygį identiškose situacijose. Vaikui kovoti su stresu gali padėti, pavyzdžiui, šeimos narių padovanota apyrankė – taip jis visada prisimins, jog svarbu ne tik akademiniai jo pasiekimai, tačiau ir artumas su šeima, kuri tiki jo galimybėmis.

  1. Tikslo gyvenime turėjimas mažina stresą.

Ilinojaus universiteto mokslininkai įrodė, jog tikslo gyvenime turėjimas tiesiogiai susijęs su laime ir gera nuotaika. Išanalizavus 222 moksleivių pateiktus duomenis buvo padaryta išvada, jog turintieji tikslą yra mažiau pažeidžiami, ne taip stipriai priklausomi nuo konkrečios dienos būsenos – tikslo turėjimas sukuria atsparumą. Tačiau, turintys tikslą moksleiviai daug dažniau susiduria su stresinėmis situacijomis, atsiranda daugiau dalykų, kurie verčia nerimauti. Nepaisant to, anot McGonigal, kai mes tiksliai žinome, dėl ko nerimaujame, kas mums svarbu, streso baimė pasidaro mažesnė už norą pasiekti tikslų, tad stresas mus paskatina žengti užsibrėžta linkme. Mokyklose mokytojai turėtų daug labiau stengtis padėti mokiniams atrasti savo tikslus – klausti skatinančių klausimų, padėti mąstyti apie galimybes ir idėjas.

  1. Žinojimas, jog stresas padeda mums augti.

Yra atlikta nemažai tyrimų ir įrodyta, jog iš tiesų žmonės labiausiai vertina savo pasiekimus ir patobulėjimus tokiose situacijose, kurios iš pradžių neatrodė malonios ir kėlė streso jausmą. „Jeigu sugebame pažiūrėti į praeitį ir prisiminti istoriją, kurioje mum teko patirti stresą, tačiau iš to kažko išmokome, tai padeda mums kurti stiprybės, mokymosi ir augimo naratyvą,“ – kalbėjo profesorė McGonigal. Gana lengvas būdas padėti mokiniams tai padaryti – askatinti juos mažose grupėse pasidalinti patirtimi, kai teko patirti išbandymus ir stresą ir ką naudingo ir to išmokome. Suaugusieji turėtų pasidalinti savo patirtimi su vaikais – tai taip pat labai motyvuojantis faktorius.

Gyvenimas yra kupinas stresinių situacijų – tai vyksta ne tik akademiniame gyvenime. Jei išmokysime vaikus į stresą žiūrėti kitokiu kampu, išmokti pasinaudoti juo ir iš jo mokytis – pasieksime geresnių rezultatų tiek akademinėje, tiek asmenio gyvenimo srityse.