Girdimosios informacijos apdorojimas: kodėl vaikai mūsų negirdi?

Jeigu šis kognityvinis įgūdis pradeda silpti, atsiranda problema, kurią dažnai įvardiname kaip „klausosi, tačiau negirdi“. Tampa sunku mokytis, skaityti, be klaidų pasakyti žodžius paraidžiui ir juos užrašyti, suvokti perskaitytą tekstą. Reikia atkreipti dėmesį, kad tokie vaikai turi arba gali turėti gerą klausą, nes problema slypi garsų dekodavime, o ne jų girdėjime ar negirdėjime.

„Braingym“ mokymų ir kokybės vadovė Justina Inkrataitė girdimosios informacijos apdorojimo sunkumus apibūdina taip: „Tėvai, kurie kreipiasi į mus, kalba apie tai, jog jų vaikai neįsidėmi, ką mokytojai uždavė namų darbams, visiškai neskaito knygų, o namuose elgiasi taip lyg girdėtų tik 50% to, kas jiems sakoma. Atsiradus mokymosi bei įvairių būrelių, užsiėmimų nuotoliu galimybei, ši problema dar labiau išryškėjo – juk sėdėdami prie kompiuterio vaikai turi girdėti, ką ekrane kalba mokytojai, kiti vaikai. Kai girdimosios informacijos apdorojimo greitis sulėtėja, vaikai greičiau pavargsta, pasidaro dirglūs, nori atsitraukti nuo pamokų, mieliau renkasi veiklas, kurios neapkrauna šio įgūdžio. Pavyzdžiui, kompiuterinius žaidimus“.

Kai girdimosios informacijos apdorojimo įgūdis silpsta, smegenyse atsiranda tarsi gedimas – joms vis sunkiau suteikti reikšmę gaunamai informacijai, teisingai dekoduoti gaunamus signalus. Yra išskiriamos keturios pagrindinės sritys, kuriose ryškiausiai pasimato problemos:

1. Garsinė diskriminacija – gebėjimas pastebėti bei atskirti skirtingus ir pavienius garsus. Jis ypač reikalingas, kai mokomės užsienio kalbų, stengiamės atskirti panašiai skambančius, bet skirtingus žodžius. Pavyzdžiui, kardas ir kartas. Vaikai, turintys girdimosios informacijos apdorojimo sunkumų, neaptinka subtilių garsų skirtumų, praleidžia informaciją, neteisingai ją supranta. Jiems taip pat gali būti sunkiau išmokti skaityti ir aiškiai išreikšti save. Dar viena sritis, kur gali pasireikšti ši problema, yra eilėraščių mokymasis – smegenys paprasčiausiai nesuvokia, kad yra žodžių, kurie skamba vienodai, rimuojasi.
2. Svarbių ir nesvarbių garsų samplaika – galimybė atskirti svarbius garsus nuo foninio triukšmo, vykdyti žodinius nurodymus, išsirinkti vieną balsą iš daugybės balsų. Klasėje vaikui, kuris negeba atskirti garsų, gali būti sunku sutelkti dėmesį į tai, ką sako mokytojas. Tai yra filtravimo problema – ką man reikia girdėti? Kas svarbu, o kas ne? Būtent dėl to ir jūsų vaikas gali neišgirsti jūsų, kai aplink yra triukšmo.
3. Garsinė atmintis – girdimoji atmintis, kuri apima gebėjimą prisiminti tai, ką girdėjome, tiek trumpalaikiu, tiek ilgalaikiu laikotarpiu. Susilpnėjus šiam įgūdžiui, vaikams sunkiau išmokti eilėraščius ir dainų žodžius, atpasakoti, ką skaitė ar girdėjo, prisiminti informaciją. Nebent ji buvo užrašyta.
4. Garsų seka – gebėjimas suprasti ir prisiminti garsų tvarką. Vaikas, turintis silpną garsų sekos įgūdį, maišys skaičius su tais pačiais skaitmenimis (pavyzdžiui, 84 ir 48), gali sukeisti garsų seką žodyje (pavyzdžiui, anKSčiau ir anSKčiau). Jam taip pat gali kilti problemų prisimenant informaciją, pateiktą sąrašuose, sunkumų vykdant nuoseklias instrukcijas.

J. Inkrataitė priduria: „Dažnai girdimosios informacijos apdorojimo problemos yra painiojamos su kitais mokymos sutrikimais. Pavyzdžiui, jei vaikui kyla sunkumų su įvairiomis kalbinėmis užduotimis, ypač skaitymu, rašymu, tėvų pirmasis įtarimas gali būti disleksija. Tačiau, atlikus Gibson kognityvinių įgūdžių testą, paaiškėja, jog vaiko girdimosios informacijos apdorojimo įgūdis yra labai nusilpęs. Ką mes patariame tokiu atveju? Nelaukti, kol vaikas išaugs iš šios problemos, o pradėti treniruoti smegenis“.