Pabaigęs ketvirtą klasę, vaikas beveik neskaitė jokių knygų, sunkiai suprato parašytą tekstą. Dėl sunkaus teksto suvokimo nukentėjo visų dalykų pažymiai, o namų darbų ruošimas buvo tapęs beveik nesibaigiančia kančia tiek vaikui, tiek jo mamai, tiek močiutei, kuri, pati būdama pedagogė, labai stengėsi padėti anūkui. Viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios abi moterys taip stengėsi, buvo labai žema vaiko savivertė, prie kurios prisidėjo ir patyčios mokykloje. Vaikas jau nuo pirmosios klasės mokykloje pradėjo jaustis blogai, o pabaigęs ketvirtąją klasę buvo praradęs bet kokią motyvaciją ne tik mokytis, bet netgi ir stengtis. Ketvirtosios klasės pabaigoje, atėjęs pas korepetitorę, kuri jam padėjo ruošti namų darbus, jis trečdalį laiko praverkdavo ir skųsdavosi, kaip jam sunku.
„Įsivaizduokite vaiką, žiūrintį į jus su ašaromis akyse ir nuoširdžiai aiškinantį, kad jis niekada neišmoks to, ką moka jo bendraklasiai. Tokios kančios tęsėsi netgi ne mėnesius, o kelis metus.“,- vaiko mama apibūdina susiklosčiusią situaciją.
Po genetikos centre atliktų tyrimų, šeima sužinojo sūnaus prasto mokymosi priežastį – chromosomos mikrodeletiją. 90 % žmonių su tokia diagnoze turi kalbos vystymosi sutrikimų, kurie tinkamai vystant pašalinami. Deja, pradėjus lankyti mokyklą, logopedo bei spec. pedagogų pagalba buvo labai ribota.
„Ketvirtoje klasėje psichologinė-pedagoginė tarnyba sūnui atliko raidos vertinimą, jam nustatyti vidutiniai specialieji ugdymosi poreikiai, taip pat sulėtėjusi socialinė branda ir emociniai sunkumai. Penktoje klasėje jam būtų buvę reikalinga pritaikyti kalbų, socialinio ir gamtamokslio ugdymo bendrąsias programas: mažinti užduočių ir namų darbų kiekį, skirti daugiau laiko užduočių atlikimui, nereikalauti daug mokytis mintinai, taip pat teikti specialiojo pedagogo, logopedo ir psichologo pagalbą. Į penktą klasę sūnus būtų priimtas su sąlyga, kad mokykla „negarantuoja mokymosi rezultatų“. Tokia sąlyga būtų įrašyta sutartyje su mokykla.“, – apie problemas, su kuriomis teko susidurti šveitimo institucijoje pasakoja motina.
Šeima buvo nusiteikusi ieškoti vaikui kitos mokyklos, kadangi prie visų iškilusių sunkumų prisidėjo patiriamos patyčios mokykloje, kurioms užkirsti kelią tik retkarčiais sugebėdavo mokytoja bei susirūpinusi mama.
„Laimei, suradome sūnui naują mokyklą, kuri jau turėjo patirties su mokiniais, turinčiais specialiųjų mokymosi poreikių, kitaip sūnui būtų tekę pakartoti ketvirtąją klasę. Vis dėlto, apsidrausdama mokykla pareikalavo, kad sūnui papildomai samdytumėme asistentą (-ę), kuri būtų su sūnumi visą jo buvimo mokykloje laiką, kitaip neatmetama galimybė, kad sūnui vistiek reikės pakartoti ketvirtosios klasės kursą. Pasirašėme tokią sutartį, nes daugiau nė viena mokykla nenorėjo priimti sūnaus į 5-tąją klasę“, – apie naują mokyklą ir naujai atsiradusią viltį pasakoja mama.
Šeima buvo atsidūrusi tokioje situacijoje, jog būtų kreipusis bet kur, kur tik būtų įmanoma bent šiek tiek pagerinti vaiko mokymosi rezultatus ir kasdienes šeimos narių kančias. Nuo 2016m. vaiko bei šeimos narių gyvenimas pradėjo palaipsniui keistis, nuo liepos mėnesio jie pradėjo lankytis kognityvinių įgūdžių lavinimo centre „Braingym“. Paskutinis užsiėmimas vyko vasario pirmąją dieną, taigi užsiėmimai truko apie šešis su puse mėnesių. Juos šeima pradėjo lankyti vasarą, kad naujojoje mokykloje sektųsi geriau ir vaikas įgytų daugiau pasitikėjimo savimi. Nors vaikas į užsiėmimus pradėjo eiti labai nenoriai, kadangi jau buvo pavargęs nuo mokslų ir nesėkmių, mama stengėsi motyvuoti jį gardumynais, lego žaidimais ir netgi kompiuteriniu žaidimu apie zombius. Laimei, visos šeimos bei trenerių pastangos atsipirko.
Kur sužinojote apie šį kognityvinių įgūdžių lavinimo centrą?
- „Apie „Braingym“ pirmą kartą sužinojau iš Facebook. Pamenu taip gerai, lyg tai būtų šiandien, kaip vidury dienos į Facebook „sieną“ atklydo „postas“ apie naują „Braingym“ centrą. Tuo metu aš skubėjau, todėl tik perskaičiau trumpą pranešimą, bet vakare detaliai perskaičiau atidarytą nuorodą, ir iškart nusiunčiau elektroninį laišką į „Braingym“ su prašymu užsirašyti testui. Tuo metu buvo vasara, birželio mėnuo, mano sūnus buvo baigęs ketvirtąją klasę, ir ieškojom jam naujos mokyklos“.
„Braingym“ centras nenaudoja tradicinių mokymo metodų, tai smegenų treniruotės, kurios vyksta žaidimų forma. Ar nepasirodė kognityvinių įgūdžių lavinimo metodai keisti, ar neišsigandote jų?
- Braingym“ metodai nepasirodė keisti ar netradiciniai. Žinoma, juose nemokoma istorijos ar geografijos – tam juk skirti korepetitoriai. Metodų nė kiek neišsigandau, tuo labiau, kad prieš užsiėmimus buvo atliktas testas, kuris nustatė silpnąsias mokymosi „vietas“ – sūnaus atveju, silpniausios buvo darbinė ir ilgalaikė atmintis. Dauguma pratimų buvo skirti atminties lavinimui. Man viskas atrodė labai priimtina ir suprantama. Tikrai neišsigandau. Tiesa, mano mama, kuri pati yra pradinių klasių mokytoja ir logopedė, ilgai netikėjo, kad „Braingym“ padės vaikui. Ji nustojo skeptiškai žiūrėti tik po trijų-keturių mėnesių, kai pamatė sūnų savarankiškai pasiėmusį knygą ir skaitantį. Kaip dabar prisimenu, mama atėjo pas mane visiškai pasimetus, ir man tyliai, pati savim netikėdama, pasakė: „jis skaito…“.
„Braingym“ komandos darbuotojai vadina save treneriais, kadangi užsiėmimų metu yra lavinami 7 pagrindiniai kognityviniai įgūdžiai, kitaip tariant „treniruojamos smegenys“. Kaip įvertintumėte trenerio bendravimą su vaiku?
- Trenerio bendravimas su vaiku man ypač patiko. Visų pirma, trenerė suteikė sūnui pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis. Ji pastoviai kartojo, kad vaikui pavyks, kad jis sugebės. Tai buvo didžiulis skirtumas nuo „tradicinių“ mokytojų ir korepetitorių, kurie, nors ir drąsindavo, bet darydavo tai tikrai nedažnai, gal net kažkiek formaliai, lyg patys nelabai tikėdami, kad iš šito vaiko bus galima daug „išspausti“. O „Braingym“ trenerei, atrodo, buvo visiškai nesvarbu, kiek mokyklų atsisakė mus priimti dėl blogų mokymosi rezultatų, ar kokie specialistų vertinimai ir prognozės (kurie buvo visai nedžiuginantys). Ji buvo tiesiog įsitikinusi, kad viskas būtinai pavyks. Trenerė taip pat neleido sūnui skųstis ir dejuoti (per visą treniruočių laiką vis girdėdavau, kaip ji sakydavo: „Juk tu žinai, kaip man nepatinka, kai žmonės verkia.“).
Kada pradėjote pastebėti pirmuosius rezultatus? Kas pasikeitė?
- Rezultatai matėsi iš atliktų užduočių (anksčiau sūnus galėjo prisiminti mažiau, užduotis atlikdavo lėčiau, paskui vis daugiau ir greičiau). „Braingym“ užduotys atliekamos tiksliai matuojant laiką, todėl beveik kiekvieną dieną galima pastebėti progresą, tuo pasidžiaugti, trenerė ta proga pagiria, ir tuo pačiu palaikoma motyvacija tęsti ir padaryti dar daugiau ir geriau. Pirmieji „apčiuopiami“ rezultatai „tikrame“ gyvenime buvo matomi pasibaigus pirmajai rugsėjo savaitei (tai reiškia, praėjus pusantro mėnesio nuo „Braingym“ lankymo pradžios), kai sūnaus mokyklos direktorė pasikvietė mane pas save ir pasakė, kad mes turime pakeisti sūnaus stojimo į mokyklą sutartį į „standartinę“, iš jos išbraukdami sūnaus asistentą. Mums tai buvo didelis palengvėjimas – viena vertus, sūnus su asistentu būtų jautęsis žymiai kvailesnis už savo bendraklasius, kurie sugeba mokytis be asmeninio padėjėjo, kita vertus, asistentas būtų dar padvigubinęs sūnaus mokymosi kaštus brangioje mokykloje. Taigi, finansiniu požiūriu, galima sakyti, kad „Braingym“ mums „atsipirko“ po pusantro mėnesio.“
Ar rekomenduotumėte „Brain Gym“ kitiems?
- Tikrai rekomenduoju „Braingym“ kitiems. Vis dėlto, labiausiai „Braingym“ rekomenduočiau tiems, kurie turi didelių problemų. „Braingym“ centre skaičiau knygą apie „Braingym“ treniruočių rezultatus kitose šalyse. Ten rašoma, kad didžiausias progresas labiausiai matomas tiems, kurių „startinės pozicijos“ buvo pačios blogiausios. Kitaip sakant, kuo prastesnė mokinio situacija yra mokymosi pradžioje, tuo geresnis jis tampa pabaigoje. Konkrečiai, mūsų atveju būtent taip ir nutiko – iš mokinio, kuriam tik su išlygom buvo leista nekartoti ketvirtos klasės kurso, kurį Vilniuje sutiko priimti tik viena mokykla (tik su asistentu), per šešis su puse mėnesio tapo vidutinių gabumų mokiniu, be to, drąsesniu, kūrybingu, aktyviu, pradėjo skaityti knygas ir norėti siekti gerų mokslo rezultatų.“
